Leonardas Da Vinči
Leonardo da Vinči gimė 1452 m. Toskanoje, netoli Vinčio miestelio. Nesantuokinis notaro ir valstietės sūnus įvairiapusį išsilavinimą gavo tapytojo ir skulptoriaus Verokjo dirbtuvėje Florencijoje. Savo mokytojo dirbtuvėse mokėsi piešimo, tapybos, lipdybos, projektavimo ir konstravimo. Pirmasis darbas, nutapytas Da Vinčio, buvo angelas ir gabalėlis peizažo Verokjo paveikslo ,,Kristaus krikštas“ kairiojo kampo apačioje. 1470 m. jis priimtas į tapytojų draugiją. 1482 m. Milane stojo į tarnybą pas hercogą Ludovico Sforca – tapytoju, skulptoriumi ir technikos karo patarėju. Pasirašo sutartį nutapyti ,,Madoną uolose“ (1486 metai). 1482 – 1493 m. Leonardas nuveikia milžinišką darbą, apmąstydamas ir įgyvendindamas idėją sukurti bronzinį paminklą Milano hercogui Sforcai. Molinį šio paminklo natūralaus dydžio modelį 1499 m. sunaikina prancūzų kariuomenė. 1490 m. Leonardas da Vinči tapo Sforcos vestuvių su Aragono princese tvarkdarys, padaręs, kad suktųsi septynios planetos. Tuo pat metu jis sukūrė ir portretų ,,Dama su šermuonėliu“, apie 1484 – 1488m. Moksliniais ir techniniais tikslais važinėja į Milano kunigaikštystę. 1495 m. Leonardas sukūrė savąjį šedevrą ,,Paskutinė vakarienė“. Prie šio kūrinio didysis menininkas dirbo iki 1498 m. Freska buvo nutapyta Švč. Marijos Maloningosios vienuolyne, netoli Milano ant valgyklos sienos. Paskutinė vakarienė labai įstabus Leonardo da Vinčio kūrinys. Geometriškai paveikslas sukomponuotas tobulai, bet mokiniai kairėje ir dešinėje paskirstyti netolygiai, vieni yra žemiau, kiti – aukščiau. Leonardas sugebėjo atgaivinti kiekvieno žmogaus individualybės unikalumą, sielos išskirtinumą. Apaštalų veiduose galima matyti meilę, išgąstį, graužatį, o kiekviena smulkiausia kūrinio detalė rodo neįtikėtiną kruopštumą.
1500 m. Da Vinčis grįžo į Florenciją, čia nutapė paveikslą ,,Šv. Ona su Mergele Marija ir Kūdikiu Jėzumi“. 1503 m. Florencijoje Leonardas da Vinči nutapė garsiąją ,,Moną Lizą“ (,,Džokondą“) – vieną gražiausių portretų pasaulio meno istorijoje. Modelio tapatybė ginčijama, tačiau labiausiai tikėtina hipotezė – tai Mona Liza, vieno Florencijos didiko žmona. Mįslinga Monos šypsena ir aiškus žvilgsnis atveria žiūrovui daugiareikšmį moters charakterį, o fone besidriekiantis peizažas išryškina moters grožį. Nuo 1506 gyveno Milane, o nuo 1513 Romoje, tačiau ten , kitaip nei Michelangelo ir Raffaelis, nesulaukė nė vieno didelio užsakymo, todėl 1517 priėmė Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kvietimą ir likusius metus iki mirties gyveno provincialioje Klu pilaitėje netoli Ambua. 1519 m. balandžio 23 d. Leonardas da Vinčis parašė savo testamentą, kuriame visus dailės kūrinius, rankraščius ir knygas paliko ištikimam savo mokiniui Frančeskui Melciui 1519 m. gegužės 2 d. – Leonardo da Vinčio gyvenimo laikrodis sustoja.
Leonardas da Vinči tapybą iškėlė į pirmą vietą iš visų mokslų, teigdamas, kad mokslų mokslas ir menų menas yra tapyba. Iškeldamas ją menų hierarchijoje ir skelbdamas tapybą aukščiausiu ir tobuliausiu menu, pajėgiančiu aprėpti vaizduojamąjį objektą jo sudėtinių dalių visumoje, Leonardo kartu aiškinasi jos savitumą. „Tapyba, - sako jis, - tai nebyli poezija, o poezija – tai akla tapyba, ir viena, ir kita pagal išgales siekia pamėgdžioti gamtą.“ Esminis skirtumas tarp tapybos ir poezijos yra tas, kad poezija kalba parašytais verbalizuotais vaizdiniais, o tapyba savuosius perteiki realiai, tiesiogiai, tad akis „gauna jų vaizdus lygiai taip, tarsi jie būtų natūralūs“. Toliau Leonardo tapybą lygina su muzika, kurią jis vadina tapybos sese, suvokiama klausos organais. „Tapyba, - sako jis, - yra aukštesnė nei muzika ir vyrauja jos atžvilgiu, kadangi ji nenumiršta po savo gimimo kaip nelaiminga muzika, priešingai, ji lieka butyje, ir kas tikrovėje yra tik paviršutiniška, čia atsiskleidžia tarsi gyva.“Taigi tapyba Leonardo estetikoje iškeliama kaip tobuliausia pasaulio esmės, gamtos ir plačios grožio sferos pažinimo priemonė, pasižyminti ,,subtiliais filosofiniais apmąstymais“. Būdamas vienu iškiliausių Vakarų menininkų, aktyviai pasireiškęs įvairiose kūrybos srityse, Leonardo itin subtiliai gvildena pamatines menininko kūrybinio potencialo, kūrybos proceso, emocinių ir racionaliųjų pradų sąveikos, vaizduotės, eksperimentavimo ir daugelį kitų problemų. Tikraisiais menininkais jam neatsiejamas nuo valios tvirtumo, nuolatini darbo, nauja ieškojimo, begalinio atsidavimo kūrybai, prioriteto teikimo šlovei, o ne turtams. Leonardo puikiai suvokia ne tik gamtos, tačiau ir geriausių praeities meno pavyzdžių studijavimo, kopijavimo, tobulo meninės išraiškos priemonių įvaldymo reikšmę. Kalbėdamas apie jaunų dailininkų ugdymą, jis nurodo, kad „jaunuolis pirmiausia turi mokytis perspektyvos, paskui kiekvieno daikto proporcijų perteikimo, vėliau studijuoti skirtingų meistrų nupieštas rankas, pagaliau – priprasti prie praktinio iškilusių uždavinių įgyvendinimo ir darbingumo mene“. Leonardo įspėja neprityrusius dailininkus, kad įžengdami į savarankišką kūrybos kelią nepiktnaudžiautų ieškodami įkvėpimo išimtinai praeities meistrų kūriniuose, o nuolatos kreiptųsi į gamtą ir įdėmiai studijuotų ją. „Tapytojo paveikslas, - pabrėžia jis, - bus netobulas, jei jis įkvėpimo šaltiniu laikys kitų paveikslus. Jei jis mokysis remdamasis gamtos objektais, tuomet bus geri rezultatai.“ Gvildenimas meninės kūrybos proceso subtilybes, Leonardo pabrėžia apmąstymui, ieškojimų, eksperimentų svarbą. Amžininkai pasakoja, kad dailininkais pykinęs užsakovus, kai ištisas dienas stovėdavo prieš savąją ,,Paskutinę vakarienę“ ir, vos prisilietęs ar padaręs kelis šrichus, grįždavo į namus. Jis mėgo sakyti, kad didžios dvasios žmonės kartais daugiau sukuria mažiau dirbdami ir protu ieškodami autentiškos idėjos išraiškos. Leonardo nekyla abejonių, kad tikras menas pirmiausia „gimsta menininko galvoje“ ir tik vėliau įgyvendinamas kūrinyje. „Pasigailėtinas yra tas meistras, kurio kūriniai aplenkia jo apmąstymus, link meninės tobulybės juda toks meistras, kurio kūriniai gimsta apmąstymų išdavoje.‘‘ Pripažindamas moksliškumo, racionalių pradų svarbą, Leonardo kartu prabyla ir apie intuityvius emocinius pradus, iškelia menininko vaizduotės galią, sugebėjimą eksperimentuoti, improvizuoti, apčiuopti naujus, dar neparmintus kūrybos kelius. Kalbėdamas apie šį Leonardo estetikos ir kūrybos aspektą, E. Gombrichas pastebėjo, kad potraukis gamtos stebėjimui, jos studijavimui ir eksperimentavimui buvo antroji šio dailininko prigimtis. „Nuolatinio naujumo ieškojimas, improvizacijos ir eksperimentų pėdsakus regime daugybėje neužbaigtų Leonardo projektų, piešinių, škicų, kuriuose regimas skverbimasis į nežinomybės pasaulį, pažystamų tradicinių metodų atmetimas.“
Leonardas da Vinči parašė traktatą apie tapybą, kuriame ją gretino su įvairiais mokslais ir poezija. Nors Leonardas taip ir nebaigė jo, už menininko šlovę iš dalies jis turi būti dėkingas šiems tekstams: tapybos srityje (nes jo skulptūrų sumanymai žlugo) jie atskleidžia jį kaip talentingą piešėją, dėmesingą atmosferos ir veidų stebėtoją, beveik alcheminės veiklos specialistą. Taip pat Leonardo da Vinči sukūrė savitą tapymo stilių – sfumato: pamažu tolstančių daiktų spalvos labai subtiliai pereina į vis šviesesnes, ištrina ryškias ribas tarp daiktų ir erdvės. Jo paveikslai atrodo lyg būtų apgaubti ūkanotos šviesos ar lengvu miglos šydu. Jis buvo pirmasis Vakarų dailininkas, kuris akcentavo peizažą kaip svarbiausią paveikslo dalyką taip pat pirmasis pradėjo naudoti aliejinius dažus. Leonardas nevengė eksperimentuoti, daugelis jo paveikslų ir freskų nukentėjo dėl nuolatinių bandymų su savo išrastais receptais: prieš tapdamas formas gaubiančiais šviesšešėliais, jo sfumatas buvo naujas aliejaus ir kitų rišamųjų medžiagų mišinys. Garsiausio pasaulyje paveikslo Džokondos autorius pasireiškia kaip filosofas, kuriam tapyba yra veidrodis, galintis sugauti visų reiškinių realybę, ir kaip burtininkas, kuris palieka publikai ,,nežinia kokių didelių žaidimų nuolaužas“ (Polis Valeri). Iš viso Leonardas da Vinčius sukūrė apie keturiasdešimt paveikslų, iš kurių mus pasiekė tik penkiolika. Nemažai jų liko taip ir neužbaigti, tačiau kiekvienas atskleidė neabejotiną dailininko genialumą.
Leonardo da Vinči gamtos tyrinėjimai
Leonardo da Vinči teorinių interesų sferos labai plačios. Jis pasižymi daugiabriaune kūrybine veikla. Leonardo reiškiasi tapyboje, skulptūroje, architektūroje, fortifikacijoje, domisi inžinerija, matematika, medicina, palieka didžiulį literatūrinį palikimą, iš kurio estetikos aspektu svarbiausias yra „Traktatas apie tapybą“. Impulsyvus, nuolatos ieškantis ir nepasitenkantis pasiektais rezultatais Leonardo keičia interesų sferas, neužbaigia daugybės pradėtų darbų, kadangi abejoja, ar pavyks pasiekti trokštamo idealo tobulybės. ,,Pasižymėjęs plačiomis žiniomis ir įsisavinęs mokslo pagrindus, - rašo G. Vasari, -jis būtų daug pasiekęs, jei nebūtų buvęs toks nepastovus ir permainingas.“ Perėmęs antikos estetikos sureikšmintą gamtos pamėgdžiojimo principą, Leonardo teigia, kad būtent gamta yra pagrindinis menininko kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Tikra kūryba prasideda nuo gamtos stebėjimo, studijavimo. Leonardo iškyla kaip empirizmo šalininkas, teigiantis, kad akis – žmogaus kūno langas, per kurį „žvelgiama į savo kelią ir jaučiamas pasitenkinimas grožiu“. Leonardo smalsumo netenkino formalūs tyrinėjimai; būdamas smalsus jis iš kasdieninės patirties kaupė vis augančią informaciją apie jį supantį pasaulį. Vienoje iš tipiškų savo užrašų pastraipų Da Vinčis samprotauja apie jį supantį pasaulį. Nuolatinis Leonardo troškimas suvokti daiktų ir reiškinių esmę padėjo jam išlavinti tikrąjį tyrinėtojo stilių, vienodai vertingą tiek tyrinėjimų gelmės, tiek tyrinėjimų sferų įvairovės atžvilgiu. Nepaliaujamas tiesos ieškojimas įkvėpė jį žvelgti į realybę iš neįprastų perspektyvų; ieškodamas tiesos jis pabuvojo po vandeniu (sumanė deguonies vamzdelį narams, suprojektavo povandeninį laivą) ir danguje (suprojektavo malūnsparnį, parašiutą ir garsiąją skraidančią mašiną). Žavėjosi skrydžiu, tyrinėjo atmosferą, vėją, ypač skrendančio paukščio judesius.
Vienas iš mėgstamiausių Leonardo metodų buvo ieškoti vaizdžių metaforų gamtoje. Pvz.: projektuodamas didingus spiralinius laiptus Prancūzijos karaliaus rūmams Bloise įkvėpimo jis sėmėsi iš susuktų sraigių kiaukutų, kuriuos prieš daugelį metų jis rankiodavo vaikščiodamas šiaurės vakarų Italijos pakrantėmis. Ištyrinėjęs žmogaus gerklas jis ,,suprojektavo“ muzikinius vamzdžius, panašius į magnetofoną. Stebint skraidančius paukščius, jam kyla mintis sukurti skraidančios mašinos projektą. Ypač jį traukia hidraulika, jis stebi ir atgamina upių sūkurius. Milane, Florencijoje jis kuria projektus, kaip nusausinti pelkes ir net pakreipti Arno vagą, bet šis planas nebus įgyvendintas, taip pat Prancūzijoje jis sumanys iškasti drėkinimo kanalą tarp Sonos ir Luaros. Technikos veikla skatina jį iš arti stebėti gamtos reiškinius: jo užrašuose pilna akmenų, augalų ir gyvulių eskizų. Leonardo nesitenkina išoriniu daiktų vaizdu, tarp gražiausių jo piešinių yra anatomijos etiudų, kartais brūkštelėtų skrodimo metu, - kad geriau pažintų kaulus ir raumenis. Jo nuomone, žmogaus kūną valdo proporcijų sistema, o tos proporcijos atspindi matematinę harmoniją, kuri yra gamtos pažinimo ir meninės kūrybos raktas. Anatomijos išmanymas padėjo tiksliau piešti žmones ir gyvūnus, optikos žinios – geriau pavaizduoti šešėlius, kontrastą ir perspektyvą, remdamasis geografijos ir geologijos tyrinėjimais tapė tikroviškesnius peizažus. Leonardo da Vinči kūrybos esmė – gamtos ir proto vienovės siekimas, o didžiulis troškimas pažinti suteikė jam galimybę sujungti mokslą ir meną.
Iškilaus renesanso menininko nuopelnai
Šis universalus mokslininkas paliko užuominų apie daugelį šiuolaikinių išradimų, kaip lėktuvai ir povandeniniai laivai. Jo užrašai, tai gausiai iliustruoti rankraščiai, sudarantys apie 5000 lapelių, kuriuose jis aprašė savo tyrinėjimus ir optikos, anatomijos, geologijos, botanikos, hidraulikos ir kt. projektus. Kaip išradėjas Leonardas projektavo daugybę stebuklų, tarp kurių buvo ir pailgintos kopėčios (jomis gaisrininkai naudojasi dar ir dabar), trijų greičių pavara, mašina, skirta sriegiams varžtuose iškalti, dviratis, raktas varžtams, deguonies vamzdelis narams ar povandeniniams laivams, pirmoji pasaulyje besisukanti scena, užraktai kanalų sistemoms, horizontalus vandens malūnas, sudedami baldai, alyvuogių presas, keletas automatinių muzikos instrumentų, vandeniu varomas žadintuvas, terapinis fotelis ir keliamasis kranas grioviams valyti. Kaip karo inžinerijos specialistas Leonardas da Vinčis projektavo ginklus, kurie buvo pradėti naudoti po keturių šimtų metų; šie ginklai – tai šarvuotas tankas, kulkosvaidis, mortyra, valdomoji raketa ir povandeninis laivas. Karui skirti jo išradimai buvo sukurti tam, kad ,,saugotų brangiausią gamtos dovaną – laisvę“.
Leonardo da Vinčio kaip mokslininko veiklą daugelis vertina kaip neįkainojamą, turint galvoje jo neblėstantį tiesos ieškojimą; dauguma mokslininkų sutaria, kad jam turime būti dėkingi už įtaką kelioms mokslo sritims. Da Vinči anatomijai nusipelnė tuo, kad pirmasis, davė pradžią moderniai lyginamajai anatomijai. Jis buvo pirmasis, nupiešęs kūno dalis po skrodimo, nupiešė smulkiausius ir išsamiausius žmogaus ir žirgo atvaizdus. Vykdė precedento neturinčius vaisiaus augimo įsčiose tyrinėjimus bei buvo pirmasis, pagaminęs smegenų ir širdies skilvelių liejinius. Leonardas taip pat davė pradžią moderniam botanikos mokslui. Jis aprašė geotropizmą (gravitacinę žemės trauką, veikiančią kai kuriuos augalus) ir heliotropizma (augalų posūkis į saulės pusę). Pastebėjo, kad medžio amžių atitinka kamieno pjūvyje matomas rievių skaičius. Jis buvo pirmasis, apibūdinęs augalų lapų sandoros sistemą. Geologijai ir fizikai nusipelnė tuo, kad padarė reikšmingų atradimų, aiškindamas suakmenėjusių gyvūnų ir augalų iškasenų kilmę, pirmasis užfiksavo dirvos erozijos reiškinį. Jo fizikos tyrinėjimai davė pradžią dabartinėms hidrostatikos, optikos ir mechanikos disciplinoms.
Leonardo tyrinėjimai įkvėpė daugelį didžių mokslinių atradimų, tokių kaip stulbinančios Koperniko, Galilėjaus, Niutono ir Darvino tiesos. 40 metų prieš Koperniką – Da Vinčis pastebėjo (rašome didžiosiomis raidėmis norėdami pabrėžti): ,,IL SOLE NO SI MUOVE“; ,,Saulė nejuda“. Paskui jis dar pridūrė: ,,Žemė nėra Saulės rato centre, ji taip pat nėra visatos centras.“ 60 metų prieš Galilėjų – jis teigė, jog Mėnulio paviršiui ir kitiems dangaus kūnams tyrinėti galima panaudoti ,,didelį didinantį lęšį“. 200 metų prieš Niutoną – Leonardas rašė: ,,kiekvienas svertinis daiktas krenta į centrą pačiu trumpiausiu keliu“. Kituose užrašuose jis dar pridūrė: ,,Kadangi kiekviena sunki materija sminga žemyn ir negali ore išsilaikyti nuolat, tai visa Žemė turėtų būti rutulio pavidalo“. 400 metų prieš Darviną – žmogų jis priskyrė tai pačiai beždžionių kategorijai, rašydamas: ,,Žmogus nesiskiria nuo kitų gyvūnų, išskyrus kai kuriuos atsitiktinius atvejus“. Tačiau už jo bet kokius specifinius mokslinius pasiekimus yra tai, jog Leonardo žinių troškimas padėjo pamatus moderniam moksliniam mąstymui. Gaila, kad jo užrašai buvo išleisti tik praėjus keliems šimtmečiams po jo mirties ir jo idėjos jau buvo atrastos savarankiškai kitų. Telieka spėlioti, kaip būtų pasikeitusi mokslo istorija.